Vilnius
Šiandieną Vilnius yra vienas labiausiai lankomų Rytų Europos miestų, traukiantis dėmesį ne tik dėl savo architektūrinio savitumo, bet ir kultūrinių renginių, pramogų. Čia vyksta įvairūs dalykiniai, politiniai ir kultūriniai susitikimai. Lietuvos sostinė aktyviai pristatoma tarptautinėse turizmo parodose, bendradarbiaujama su daugeliu Europos sostinių. 2009 m. Vilnius, pirmasis iš naujųjų ES šalių miestų, tapo Europos kultūros sostine. Šia garbe jis dalinasi su Austrijos miestu Lincu.
Vilnius yra svarbiausias Lietuvos miestas. Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, administracinis, kultūrinis, politinis, verslo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigos, bankai.
Vilnius taip pat yra ir didžiausias šalies miestas. Jame gyvena apie septintadalis Lietuvos gyventojų. 2006 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 553 553 žmonių: 57,8% yra lietuvių, 18,7% – lenkų, 14% – rusų, 4% – baltarusių, 0,5% – žydų. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai.
Miesto plotas – apie 400 kvadratinių kilometrų. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus istorinis centras, Senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Dėl savo unikalumo 1994 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO svarbiausių pasaulio saugotinų objektų sąrašą. Senamiestis įsikūręs vaizdingame dviejų upių – Vilnios ir Neries – slėnyje, prekybinių kelių sankryžoje, prie brastos, kurią senovėje saugojo Vilniaus pilys.
Miestas visais laikais buvo svetingas, atviras ir tolerantiškas. Jam kuriantis susiliejo trys religijos srovės: pagonybė, vakarų ir rytų krikščionybė. Tai jau XIV a. pastebėjo Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas. Paskutinės pagoniškos Europos valstybės valdovas laiškuose Europos šalims rašė, kad Vilniuje visi garbina vieną dievą, tik kiekvienas pagal savo papročius, kad mieste jau yra pastatytų ir katalikų bažnyčių, ir stačiatikių cerkvių. Vėliau čia įsikūrė ir maldos namus pasistatė musulmonai, totoriai, karaimai bei žydai.
Daugiatautis, daugiatikybis, daugiakultūris miestas visada traukė miesto svečius ir žavėjo architektūros įvairove. Pilių griūvėsiai, siaurų gatvelių tinklas, smailiabokštės raudonų plytų bažnyčios, gyvenamųjų namų rūsiai... Visa tai liudija, kad Vilnius – gotikos miestas. Bet jau XVI a. gotika persipina su renesansu, o XVII – XVIII a. randasi barokinių statinių.
Kad ir kas Jūs būtumėte – verslininkas, atvykęs į Vilnių pasirašyti sutarties, atostogaujantis turistas ar patyręs keliautojas, ieškantis naujų įspūdžių, – pakaks kelių dienų viešnagės Vilniuje, kad pamiltumėte šį miestą. Vilniuje verta paviešėti ilgiau, tačiau, jei atvykote vos vienam savaitgaliui, jums netruks ryškių įspūdžių. Teatro ar operos gerbėjai, audringų vakarėlių ar gatvės karnavalų mėgėjai, besidomintieji architektūra ar mėgstantieji laiką leisti gamtoje – visi šiame mieste atras tai, kas jiems prie širdies.
Kaunas
Kaunas – dar neatrastas Lietuvos kultūros, tradicijų ir istorijos židinys. Klajodami po grindiniu grįstas gatves, skiriančias nuostabius 16-ojo amžiaus pastatus, išsidėsčiusius Vilniaus gatvėje ir Rotušės aikštėje, eidami senovės pagonių keliais viename iš daugelio mūsų parkų, besigrožėdami šiuolaikinių ir tradicinių parduotuvių, barų ir kavinių deriniu Laisvės alėjoje,atraskite tikrąjį Kauną. Nors Kaunas antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, bet gali didžiuotis tuo, kad čia įkurta pirmoji Lietuvoje teatro mokykla, įvyko pirmasis operos spektaklis, surengta pirmoji Dainų šventė, pradėtos transliuoti radiofono laidos.
Kaunas unikalus tuo, kad jį supa net septyni regioniniai parkai – kiekvienas iš jų žavi dar per amžius urbanizacijos nepaliestu gamtos natūralumu. Į ankstesnius laikus ir tradicijas sugrįšite Rumšiškėse, kur yra unikali senovinių medinių namų iš skirtingų senosios Lietuvos etninių regionų kolekcija.
Kaunas turi ką pasiūlyti kiekvienam, čia galima daug ką pamatyti ir patirti. Taip vadinamame “Velnių” muziejuje, galite pamatyti šiurpinančią 3000 velnių kolekciją. Tai vienintelis pasaulyje Velnių muziejus, garsėjantis didžiule kolekcija , pradėta rinkti dailininko A. Žmuidzinavičiaus. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus yra seniausias ir didžiausias dailės muziejus Lietuvoje. Tai vienintelė vieta, kur lankytojas gali susipažinti su Lietuvos dailės raida nuo viduramžių iki šių dienų. Muziejus renka, saugo, tyrinėja ir populiarina M. K. Čiurlionio (1875–1911) kūrybą, Lietuvos ir pasaulio kultūrospaveldą. Kauną supa devynių fortų, statytų dar Rusijos Imperijos laikais, žiedas. Devintajame forte įrengtas muziejus II-ojo pasaulinio karo aukų atminimui. Tačiau verta pamatyti ir kitus išlikusius fortus, kurie išsimėtę po visą miestą. Norėdami susipažinti su visa Lietuva vienoje vietoje aplankykite muziejų po atviru dangumi Rumšiškes –kuriame susipažinsite su lietuviškomis tradicijomis ir pamatysite daug autentiškų senovinių medinių namų sodybų iš visų keturių Lietuvos regionų: Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos. Taigi kiekvienas Kaune gali rasti renginį, kuris įtrauks jį į savo sūkurį !
Trakai
Miestas ir aplink jį esančios apylinkės, kaip valstybės centras, pradėjo formuotis 13 a. Kaip teigia metraščiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas po geros medžioklės aptiko gražių vietų netoli nuo tuometinės sostinės Kernavės ir nutarė čia pastatyti pilį. Taip atsirado nauja sosto pilis - Senieji Trakai, tuo metu vadinti Trakais. Pirmą kartą Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data. Kai kunigaikštis Gediminas galutinai įsikūrė Vilniuje, Senieji Trakai atiteko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Čia 1350 m. gimė ir žymiausias Lietuvos valdovų - Vytautas Didysis.
Kunigaikščio Kęstučio laikais intensyviai buvo statomos Naujųjų Trakų pilys: viena - Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita - Galvės ežero saloje. Apie pilį išaugo gyvenvietė. Trakų prieigas saugojo Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kiti piliakalniai. Vytautui tapus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasaliniu valdovu, Trakai tapo politiniu ir administraciniu centru. Buvo baigtos statyti pilys, pastatyta katalikų bažnyčia. Trakai saviti tuo, kad juos kūrė ir puoselėjo įvairių tautų atstovai. Trakuose gyveno karaimų, totorių, lietuvių, rusų, lenkų bendruomenės. Krikščionių ir karaimų bendruomenės turėjo atskiras savivaldos - Magdeburgo - teises.
XVI a. Trakai neteko politinės reikšmės, smuko ekonomiškai. Vykstant karui su Rusija (XVII a.), miestas buvo apiplėštas, sudegintas, pilys sugriautos.
XX a. antroje pusėje Salos pilis buvo atstatyta. Nuo 1962 m. pilies rūmuose veikia istorijos muziejus. Vasarą Salos pilyje vyksta įvairūs festivaliai, koncertai.
Trakai - tai miestas ant vandens. Miestą supa Lukos (Bernardinų), Totoriškių, Galvės, Akmenos, Gilušio ežerai. Trakuose yra nemažai architektūros, kultūros, istorijos vertybių. Trakai plačiai atspindėti ir pašto ženkluose.
Trakų miestas 1996 metais pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos miestu Rheine. 2001 metų rugpjūčio mėnesį Rheine pažymėtas 5 metų sėkmingo bendradarbiavimo jubiliejus. 1997 metais pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lenkijos Malborko miestu.
Palanga
Sunku įsivaizduoti Palangą be Baltijos jūros, nes Baltija - tai mūsų praeitis, dabartis ir ateitis. Jūra įtakojo jau neolito laikotarpio ( IV - II tūkst. pr. Kr. ) čia gyvenusių žmonių dvasinę ir materialinę kultūrą bei prekybinius ryšius su kitomis tautomis. Daug lietuvių liaudies legendų siejama su jūra. Iš kartos į kartą motulės prie lopšio pasakoja vaikams apie jūros deivės Jūtatės meilę žvejui Kastyčiui, apie žvejo dukros Eglės ir žalčio Žilvino meilę, apie milžinus Naglį ir Neringą, apie romantišką vaidilutės Birutės meilę.
Palangos vardo kilmė taip pat susijusi su padavimais ir jūra. Pasakojama, kad žvejų nameliai stovėdavo taip arti kranto, jog jūros bangos skalaudavo, o vėjas užpustydavo juos smėliu iki pat palangės. Dažniausiai Palangos vardas kildinamas iš baltų kalbose vartojamų archaiškų žodžių palvė, palios, pala , palas (reiškiančių žemas, pelkėtas vietas) arba iš upėvardžių Palanga, Palangis.
Į Baltijos pakrantę išsilaipindavo ne tik užjūrio pirkliai bet ir užkariautojai. Pirmasis Palangos vardo paminėjimas labiau primena legendinį pasakojimą apie danų karaliaus Valdemaro I-jo kariuomenės išsilaipinimą Palangoje 1161 m.. Tik 1253 m. Palanga paminėta Vokiečių ordino kronikose. Istorijos raidoje užkariautojų buvo nemažai. Šių žemių gviešėsi vikingai, normanai, o XIII - XIV a. ne kartą šias žemes niokojo kryžiuočiai. Tik po Žalgirio mūšio (1410 m.) sudaryta Melno taikos sutartis ( 1422m.) nutraukė šio ordino invaziją į Lietuvą, o 1435.12.31 Bresto taikos sutartimiPalanga atitenka Lietuvai.
XIII - XVIII a. gyventojai vertėsi žvejyba, rinko jūros išmestą gintarą, prekiavo su Baltijos pakrantės miestais. Dažnai apsilankantys pirkliai savo prekes mainė į gintarą, medų, kailius. XVII a. rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad Palangos ir Šventosios uostai sudarė konkurenciją Rygos, Liepojos ir kitiems uostams, nes prekės buvo parduodamos pigiau. Pasakojama, kad Rygos ir Liepojos uostų savininkų prašymu 1701 m. švedų laivynas sunaikino Palangos ir Šventosios uostus.
Po trečiojo Žečpospolitos padalinimo 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Palanga priklausė Vilniaus gubernijai, kuri 1843 m. buvo pervardinta į Kauno guberniją. Nuo 1819 m. Palanga priklauso Kuršo gubernijai. 1824 m. caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius nusiperka Palangą. Grafų Tiškevičių indėlis į miestelio vystymą buvo akivaizdus. Buvo įkurtas parkas, pastatyti nauji dvaro rūmai, įrengtas uostas, pastatytas plytų fabrikas, įkurtas kurortas su gydyklomis, pastatyta nauja bažnyčia.
Po 1863 m. sukilimo prieš carizmą, Lietuvoje buvo uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis (1964-1904). Tuo metu per Palangą ėjo knygnešių keliai. Lietuviškos knygos buvo vežamos iš Karaliaučiaus krašto spaustuvių . Taip lietuviai slapta mokė savo vaikus rašyti ir skaityti gimtąja kalba.
Spaudos draudimo metais Palangoje pirmą kartą suvaidintas lietuviškas spektaklis '' Amerika pirtyje '' ( 1899 m. ).
Po Pirmojo pasaulinio karo , žlugus Rusijos imperijai, Lietuva tapo nepriklausoma valstybe ( 1918 02 16 ). Ginčas dėl Palangos ir Šventosios teritorijų tuo metu vyko tarp Lietuvos ir Latvijos. Tik 1921 03 21 šios teritorijos buvo perduotos Lietuvai.
Istorijos audros kaip jūros bangos neaplenkė Baltijos pakrantės - tai 1940m. sovietų, 1941 vokiečių okupacijos. Praūžus karo audroms, 1945 m. sausio mėn. pabaigoje sovietų kariuomenei užėmus Lietuvą , įsigalėjo sovietinė valdžia.
Po karo buvo nacionalizuojamos privačios vilos, vasarnamiai ir jų vietoje steigiamos sanatorijos, poilsio namai. 1952 m. Palangai suteikus Respublikinio pavaldumo miesto teises, buvo sudaryti kurorto išplanavimo projektai. Kurorto poilsio ir gydymo bazės pritaikomos darbui ištisus metus. Miestas , išsaugojęs senas kurortines tradicijas nuo XIX a., tapo vienu populiariausių Baltijos pajūryje.
1991 m. Palangos kurortas atveria naują istorijos puslapį. Palangoje vyksta nacionalizuotų pastatų ir žemių grąžinimas jų teisėtiems savininkams, privatizuojami poilsio namai ir viešbučiai. Statomos naujos , modernios privačios vilos, gerinama kurorto infrastruktūra. Stengiamasi poilsiautojams ir besigydantiesiems suteikti kuo daugiau papildomų paslaugų.
Vėl skuba žmonės prie Baltijos palydėti saulės , atsisveikinti su jūra ir pasakyti : '' Iki pasimatymo !'
Birštonas
Vieno seniausių balneologijos kurortų Lietuvoje – Birštono – istorijos kronika rašoma nuo viduramžių. Prūsijos kronininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ mini, kad maršalas Kunas fon Hatenšteinas 1382 m. žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalino į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. XIX a. pradžioje istorijos tyrinėtojas Teodoras Narbutas Karaliaučiaus archyvuose rado apie dvidešimt 1384–1402 m. kryžiuočių žvalgų į Lietuvą aprašymų, kuriuose „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan; aprašyta ir gerai įtvirtinta medinė pilis ant stataus Nemuno skardžio.
Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas minimas kaip Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaras, kurį labai mėgęs Vytautas Didysis, Kazimieras Jogailaitis su sūnumis bei kunigaikštienė Elena. Pasibaigus Jogailaičių dinastijos valdymui Birštonas lyderio pozicijas užleido Prienams. Tik XIX a. viduryje, pradėjus gydymui naudoti mineralinius vandenis, prasidėjo Birštono atgimimas.
Birštono kurorto kūrimosi pradžia siejama su 1846 m., kai Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Balinskis, susidomėjęs Birštono šaltiniais, atsiuntė čia ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai. Birštone ligonė pasveiko. Po ilgų tyrinėjimų ir biurokratinių procedūrų 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti Birštono kurortą. Jau kitais metais buvo pastatyta pirmoji gydykla, o XIX a. 6 dešimtmetyje Birštonas, kaip balneologinis kurortas, buvo jau gerai žinomas visoje Rusijos imperijoje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gydyklose veikė 72 vonios, buvo pastatyti 3 viešbučiai, turintys 200 numerių.
Pirmojo pasaulinio karo metais Birštonas smarkiai nukentėjo, likę pastatai buvo išparduoti. Jaunai valstybei trūko lėšų kurortui atstatyti ir tvarkyti. Vieninteliam Nepriklausomos Lietuvos kurortui (Druskininkai buvo lenkų okupuoti) grėsė visiškas sunykimas, tačiau juo susirūpino Lietuvos Raudonasis kryžius, kuris 1924 m. pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Raudonojo kryžiaus valdyba visą pelną pasižadėjo skirti kurorto plėtojimui ir tobulinimui.
Reikšmingiausiu įvykiu kurortologijos istorijoje tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Durpes gydomajam purvui atveždavo iš Velniabliūdžio durpyno, o Purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo svarbiausiu Birštono statiniu.
